DSC02660 1       Važiuodami nuo Vilniaus link Panevėžio vienuoliktame kelio kilometre matome rodyklę, žyminčią posūkį į Sudervę. Nuo šios vietos iki miestelio tėra viso labo devyni kilometrai.

       Sudervė - nedidele, graži apylinkė, esanti į Siaurės Vakarus nuo Vilniaus. Didžiausia Sudervės įžymybė - originalios architektūros bažnyčios pastatas.

       Istoriniuose šaltiniuose Sudervė minima nuo 1493 metų. Kronikos teigia, kad 1504 metais čia buvo valsčiaus centras. Antroje XVI a. pusėje Sudervė jau buvo seniūnija, kurioje gyveno 26 šeimos.

       Laikui bėgant, Sudervės turtai ėjo iš rankų į rankas. Valdė juos Zenovičiai, Bielazarai, 1666 metais jie buvo užrašyti Karmelitams. Praėjus tik ketveriems metams - 1669 metais juos įsigijo Jėzuitai ir valde beveik šimtą metų. XVIII šimtmetyje Suderve priklausė Lopatoms. Septintajame XVIII amžiaus dešimtmetyje Sudervės turtus iš Lopatų atpirko domininkonas Valentas Voičackis. Dar vėliau jie atiteko Ipolitui Volk-Lanevskiui. Praeito šimtmečio viduryje Sudervėje mėgdavo linksmintis Vilniaus mokslo ir literatūros Šviesuomenė su Vladislovu Sirokomle priešakyje.

       1873 metais Sudervėje priskaičiuota 11 namų ir 69 gyventojai. Tarpukario metais Sudervės dvaras priklausė Vilniaus Stepono Batoro universiteto Rektoriui - Marianui Zdziechovskiui.

       Vladislovas Sirokomlė pateikia liaudiškomis etimologijomis pagrįstą miestelio pavadinimo aiškinimą. Esą Sudervės vardas kilęs iš lietuviško priešdėlio „su" ir žodžio „derva". Pasak autoriaus, toks žodžių junginys sukelia mintis apie žvejus su smalingomis balanomis vykstančius naktinėn žvejybon.

       Parapijos istorija

       1782 metais Sudervės parapiją įsteigė Vilniaus vyskupas Jokūbas Masalskis. Jau po metų klebonas Valentas Voičackis fundavo pirmąją, tuomet dar medinę, Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės šventovę.

       1784 metais bažnyčią pašventino Vilniaus dekanas kun. Adomas Borovskis. Tai buvo medinis ištęsto stačiakampio statinys, besiremiantis į plytų mūro cokolį. Priekinėje bažnyčios dalyje į viršų kilo du aukšti bokštai uždengti kupolais. Tarp bokštų matėsi mažesnis kupoliukas. Visus tris vainikavo metaliniai kryžiai. Stogas buvo dengtas mediniais gontais.

       Jau 1803 metais buvo pradėta statyti nauja šventovė. Ir antrąją bažnyčią fundavo Sudervės savininkas ir parapijos klebonas titulinis Tomaseno vysk. domininkonas Valentas Voičackis. Šis aukšto rango dvasininkas buvo kilęs iš Sudervės apylinkių, kurios jam priklausė. Naujosios bažnyčios statybai didelę pinigų sumą paaukojo Mstislavlio vaivadienė, kunigaikštienė Teodora Soltanaitė - Sapiegienė. Ji palaikė ryšius su domininkonų ordinu ir pačiu kun. Volčackiu.

       Vieta naujosios bažnyčios statybai buvo parinkta aukštesnėje kalvoje, nuo kurios žvelgiančiojo akiai atsiveria puikus artimesnių apylinkių vaizdas.

DSC02706 1       Iki fundatoriaus mirties tesuspėta išmūryti pastato sienas, tačiau statybos darbai vyko toliau ir 1820 metais šventovė buvo užbaigta. Bažnyčios stogas buvo dengtas geležies skarda ir nudažytas raudonais aliejiniais dažais. Kupolą papuošė medinis, geležies juostomis apkaltas kryžius. Bažnyčia neturėjo bokštų. Priekinę pastato dalį puošė šešios mūro kolonos ir išorinėje pastato sienos nišose stovinčios Šv. apaštalų Petro ir Povilo bei keturių evangelistų skulptūros. Bažnyčios viduje pastatyti trys altoriai. Vidaus apdailos darbai užsitęsė iki pat 1834 metų. Tų pačių 1834 metų rugsėjo antrą dieną Vilniaus vyskupas Andrius Benediktas Klongevičius bažnyčią konsekravo. Šį iškilmingą momentą iki šiol mena virš centrinio altoriaus esantis įrašas: „ŠIĄ ŠV. TREJYBĖS VARDO BAŽNYČIĄ 1803 METAIS PRADĖTĄ J.E. TOMASENO TTT VYSK. VALENTO VOLČACKIO, 1822 METAIS UŽBAIGĖ JE IPOLITAS VOLKAS, O VILNIAUS VYSK ANDRIUS BENEDIKTAS KLONGEVIČIUS 1834 METAIS KONSEKRAVO. "

       Bėgant laikui, bažnyčios pastatas patyrė liūdnų ir džiaugsmingų akimirkų. Ne kartą bažnyčia buvo atnaujinama ir remontuojama. 1895 metais ji buvo sutvarkyta iš pagrindų. Tuomet pataisytos kupolo atbrailos ir išorinių sienų tinko danga, perdažytas stogas, langai ir sienos išorėje.

DSC02663 1       Prieš antrąjį Pasaulinį karą Sudervės parapija turėjo maždaug penkis tūkstančius tikinčiųjų. Po 1945 metų daug vietinių gyventojų apleido gimtąsias vietas. Juos pakeitė kelios rusų sentikių šeimos atvykusios iš Suvalkijos.

       Pokario metai Sudervėje buvo ypatingai sunkūs. Tarybų valdžia uždarė bažnyčią. 1956 metais kunigu paskyrus Adolfą Trusevičių iš Kunigų Misionierių susivienijimo parapijos gyvenimas pradėjo vaduotis iš sąstingio.

       Bažnyčios pastatas

       Šventovė yra vertingas architektūros paminklas ir puikus klasicistinės rotondos pavyzdys. Bažnyčios projektą prieš pat mirtį parengė architektas Laurynas Stuoka Gucevičius. Statybos darbus prižiūrėjo domininkonas Laurynas Bortkovičius. Statant bažnyčią pirminis projektas buvo nežymiai pakeistas.

       Mūrinės ir tinku padengtas pastato sienas gaubia šiek tiek suplotas stogo kupolas. Pastarąjį vainikuojantis aštuoniakampis žibintas buvo pristatytas vėliau. Rytinėje pusėje pastatą puošia doreninio stiliaus šešių kolonų portikas, kurio nišose stovėjo dideles (2.75 m. aukščio) keturių Evangelistų: Šv. Mato, Šv. Luko, Šv Morkaus. Šv. Jono ir Šv. Apaštalų Petro ir Povilo statulos. Dėmesio vertas prie šoninių bažnyčios durų esantis originalus švęsto vandens indas vaizduojantis Šv. Joną Krikštytoją stovintį šalia angelo laikančio dubenį švęstam vandeniui.

       Verta atkreipti dėmesį į akustines pastato savybes, kurios atsiskleidžia pakilus sienose iškirstais laiptais iki bažnyčios kupolo.

DSC02715 1       1902 metais bažnyčioje dirbo dailininkų grupė iš Tirolio. Jie nutapė paveikslus altoriams ir sienines kompozicijas. Skliautų dekoras ir kupolo centre vaizduojama Dievo Motinos karūnavimo scena taip lat tiroliečiu darbas. Tie patys dailininkai nutapė ir centrinio altoriaus freską. Joje vaizduojamas sėdintis Dievas Tėvas, kurio galvą puošia trikampis limbas. Kairėje rankoje jis laiko skeptrą, dešinė - iškelta į viršų link skrendančio balandžio. Šalia sėdintis Jėzus Kristus žvelgia žemyn, o ištiestos jo rankos tarsi kviečia visus į glėbį.

       Dar dvi tapytos scenos yra prie pagrindinių bažnyčios durų. Viena jų vaizduoja Šv. Stanislovą, kita - Šv. Antaną iš Padujos. Centriniame altoriuje virš žemutinio altoriaus (Vilniaus Aušros Vartų pavyzdžiu) stovi antras altorius pašvęstas Dievo Motinai, kurį puošia Šv. Joachimo ir Šv. Onos figūros. Prie tabernakulio tarsi sargyboje klūpi du angelai. Šoninius altorius puošia horeljefiniai raižiniai. Vienas jų vaizduoja Dievo Motiną duodančią rožinį Šv. Dominykui ir Šv. Kotrynai. Kitame pavaizduotas Kenčiantis ant kryžiaus Kristus, prie kurio stovi Dievo Motina ir Šv. Apaštalas Jonas.